Klaipėda

Kitos reikšmės – Klaipėda (reikšmės).

Klaipėda
Klaipėdos senamiestis
Klaipėda 55°42′47″š. pl. 21°08′06″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Klaipėdos miesto savivaldybė
Įkūrimo data	1252 m. rugpjūčio 1 d.
Meras	Arvydas Vaitkus
Gyventojų (2023 m.)	162 292
Plotas	98 km²
Tankumas (2023 m.)	1 656 žm./km²
Pašto kodas	91100-96226
Tinklalapis	www.klaipeda.lt
Vikiteka	Klaipėda
Miesto globėjas (-ai)	Šv. Brunonas Kverfurtietis
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Klaĩpėda Kilmininkas: Klaĩpėdos Naudininkas: Klaĩpėdai Galininkas: Klaĩpėdą Įnagininkas: Klaĩpėda Vietininkas: Klaĩpėdoje
žem. Klaipieda, vok. Memel, rus. Клайпеда ir rus. Мемель, lenk. Kłajpeda

Klaipėda – trečias pagal gyventojų skaičių ir plotą Lietuvos miestas, įsikūręs Vakarų Lietuvoje, Pajūrio žemumoje, ties Kuršių marių ir Baltijos jūros santakos vieta. Miestas taip pat yra Klaipėdos apskrities administracinis centras. Svarbiausias Vakarų Lietuvos pramonės centras, kelių, geležinkelių ir jūrų transporto mazgas. 2019 m. pab. sudarytame savivaldybių gerovės indekso reitinge Klaipėdos miestui teko trečia vieta.

Iš dalies dėl regioninės reikšmės turinčio neužšąlančio Klaipėdos uosto prie Akmenos-Danės upės žiočių, miesto istorija yra sudėtinga. 1252 m. senosios kuršių gyvenvietės vietoje pastatyta Livonijos ordino pilis, prie kurios įsikūrė miestas. Vėliau miestas priklausė Vokiečių ordinui, Prūsijos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei ir Vokietijai. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir po 1923 m. inscenizuoto Klaipėdos sukilimo, teritorija prijungta prie Lietuvos. 1939 m. po vokiečių paskelbto ultimatumo Klaipėda vėl okupuota Vokietijos. 1945 m. miestas su Klaipėdos kraštu okupuotas Sovietų Sąjungos ir prijungtas prie Lietuvos TSR.

Eilę metų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto gyventojų skaičius mažėjo dėl gyventojų persikėlimo į Klaipėdos priemiesčius ir atokesnius kraštus. Klaipėdos miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 202,929 (1989 m. surašymas) iki 162,360 (2011 m. surašymas). Statistikos departamentui besiruošiant 2021 m. surašymui buvo pastebėta, kad nuolatinių Klaipėdos miesto gyventojų skaičius pirmą kartą nuo 1991 m. buvo augantis. Fiksuotas +3,92% metinis gyventojų prieaugis.^{[reikalingas šaltinis]}

Mieste veikia keletas muziejų (žymiausias – Lietuvos jūrų muziejus), veikia Klaipėdos dramos ir muzikinis teatrai. Žymiausi renginiai – Jūros šventė ir Pilies džiazo festivalis, kasmet pritraukiantys daug miesto svečių. Iš miesto nesunku pasiekti populiarius pajūrio kurortus, pietuose esančią Nidą ar šiaurėje įsikūrusią Palangą. Miesto globėjas – Šv. Brunonas Kverfurtietis.

Klaipėdos pilies (Memelburgo) modelis

Fontanai Dangės skvere

Klaipėdos dramos teatras

Burlaivis „Meridianas“

Etimologija

Cleypeda - Kasparo Henenbergerio 1584 metų Prūsijos žemėlapyje.

Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra vandenvardinis vietovardis. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė. Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, kadangi manyta Marių sąsmauką ties Danės upe esant Nemuno žiotimis. Memelburgas minimas nuo 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai Kuršo vyskupas Heinrichas raštu patvirtino, kad miestas bus įkurtas toje vietoje, kur stovi ir šiandien. Miestą, kaip ir Nemuno upę, vokiečiai pavadino Mėmeliu.

Kada atsirado pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas nuo XV a. pradžios: Ldk Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda. Trečią kartą Klaipėdos vardas (Cleupeda) minimas 1422 m. pasirašytoje Melno taikos sutartyje. A. Cvekas dar 1898 m. sandą klai- siejo su latv. klajš – „atviras, tuščias, lygus, plynas“, o -pėda su pads – „padas, grįstinė, laitas, grendymas“. Viso sudurtinio žodžio prasmė reikštų žemą, lygią, plyną vietą. Tai vienas rimčiausių Klaipėdos vardo kilmės aiškinimų, kurį patvirtina ir latvis Janis Endzelynas. Tokiu atveju vietovardis tikriausiai esąs kuršiškas. Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (Jurgis Gerulis, Pranas Skardžius, Antanas Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti trūksta faktų.

Kalbininkas Kazimieras Būga manė, kad miesto varde slypi žodžiai klaips ir ėsti, t. y. Klaipėda reiškusi „duonos ėdėja“ ir galbūt pavadinta dėl to, kad toje vietoje pastatyta pilis, o pilies žmonės duonos neaugina, bet tik ją valgo. Tačiau K. Būgos mokinys, profesorius Antanas Salys sakė, kad ši etimologija pernelyg romantiška, kad būtų tikra. Beje, panašiai Klaipėdos vardą kildino XIX a. vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas.

Liaudies etimologija taip pat turi savą miesto vardo versiją – neva pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „klampi pėda“ (iš legendos apie du brolius). Teigiama, kad du lietuviai ieškoję naujos vietos prie jūros apsigyventi ir vienas nuskendęs raiste (tarmiškai „klaipoje“), palikęs tik savo pėdas (klaipa + pėda).

Geografija

Klaipėda įsikūrusi Pajūrio žemumoje ir Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje; mieste į Klaipėdos sąsiaurį įteka Danė. Miestui priklauso Kiaulės Nugaros sala Kuršių mariose. Miesto plotas yra 110 km² – 38 % naudojama pastatams, 1,4 % keliams, 8,45 % ūkininkavimui, 14,08 % vandens, ir 38 % kt.

Miškai:

• Klaipėdos miškas
• Girulių miškas
• Smiltynės miškas
• Klišių-Tyrų miškai (Kairių miškas)

Klimatas

Klaipėdos klimatą veikia Baltijos jūra

Klaipėdoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis, pereinantis į žemyninį, klimatas, kuriam didelę įtaką daro Baltijos jūra. Žiemos švelnios arba šaltos, vasaros dažniausiai šiltos, bet atskirais metais gali pasitaikyti vėsių arba karštų. Vidutinė sausio ir vasario nakties oro temperatūra -5 °C, dienos 0 °C. Vidutinė daugiametė sausio temperatūra yra aukščiausia Lietuvoje ir siekia -1,4 °C. Liepos ir rugpjūčio dienomis oras vidutiniškai įšyla iki +20 °C, naktimis atvėsta iki +14 laipsnių. Karščiai reti, bet daugiau kaip 25 laipsnių oro temperatūra vasarą pakyla apie 12 kartų, o daugiau kaip 30 laipsnių – apie vieną kartą per metus. Žemiausia oro temperatūra yra buvusi -33 °C, aukščiausia – +34 °C.

Rūkas Klaipėdoje

Krituliai iškrenta visus metus, bet dėl vakarinių pernašų ir jūros artumo didžiausias jų kiekis būna vasaros antrojoje pusėje bei rudenį, kai per mėnesį iškrenta iki 90 mm kritulių. Sausiausias metas – pavasaris. Sniegas iškrenta kiekvienais metais ir yra labai įprastas reiškinys žiemą bei kovo mėnesį. Tačiau dažnai pasninga ir spalį, lapkritį bei balandį. Iki 1990 m. Klaipėdoje kartais pasnigdavo ir gegužės mėnesį, o šlapdribų yra pasitaikę rugsėjį. Žiemą mieste dažna lijundra (vyraujat pietvakarių vėjui ir neigiamai oro temperatūrai), plikledis, šerkšnas, pūgos. Tarybiniais laikais yra buvę atvejų, kai dėl pūgų miestas būdavo visiškai paralyžiuotas visai dienai. Tačiau 1994 m. liepą mieste visiškai nebuvo kritulių (0,0 mm).

Perkūnijos dažnos vasarą ir rudenį. Jos Klaipėdoje būna dviejų tipų: žemyninės, kurios susidaro pučiant rytiniams vėjams šiltomis vasaros dienomis, bei jūrinės, kurios atkeliauja su vakariniais vėjais tuo atveju, kai jūra būna šiltesnė už žemyną. Šios perkūnijos ypač būdingos tada, kai po karščių rugpjūčio mėnesį virš jūros apsistoja šalta orų masė. Slenkant atmosferos frontams, perkūnija Klaipėdoje pasitaiko ir žiemą.

Viesulai Klaipėdoje reti ir buvo pastebėti tik miesto apylinkėse, dažniausiai virš Baltijos jūros. Jie buvo silpni ir krantą pasiekę sunykdavo. Tiesiogiai viesulas nėra Klaipėdos kliudęs. Tačiau škvalai vasarą galimi, nors palyginti reti. Įprastos audros nuostolių pridaro dažniau. Vasarą Klaipėdoje galima kruša, kuri pasitaiko kas keletą metų.

Speigai gana dažni, pasitaiko beveik kasmet. Klaipėdoje jie kartais būna itin grėsmingi, nes stiprų šaltį gali lydėti labai žvarbus rytų vėjas. Paskutinį kartą tokie sibirietiški speigai buvo 2006 m. sausio mėnesį.

Klaipėda – vėjuotas miestas. Per metus būna vidutiniškai 30 audringų dienų, kurių metu vėjo gūsiai siekia 15–28, kartais iki 33 m/s. Stipriausi vėjai Klaipėdoje siekė 40 m/s uragano „Anatolijaus“ metu bei per 1967 m. spalio mėnesio uraganą.

Miesto dalys

Danės kairiajame krante, ties žiotimis yra Klaipėdos senamiestis (jame XIII–XV a. susiformavo stačiakampis gatvių tinklas), prie Kuršmarių – Smeltė. Dangės dešiniajame krante yra Naujamiestis (miesto centras), į šiaurę nuo jo, prie Baltijos – Giruliai (vasarvietė), Kuršių nerijoje – Smiltynė.

2001 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba patvirtino Klaipėdos miesto gyvenamųjų rajonų schemą, pagal kurią Klaipėdos miestas buvo padalytas į 60 gyvenamųjų mikrorajonų. 2015 m. Klaipėdos savivaldybės tarybos nutarimu buvo priimtas įsakymas „Tvari urbanistinė raida“, kuriuo buvo suformuoti 13 naujų miesto rajonų su 126 mikrorajonais (kvartalais):

• Žardė: Žardės sodybos, Gibišiai, Žardės piliakalniai, Stariškiai, Mažoji Smeltė, Stariškių miškas, Vilhelmo kanalas, Malkų įlanka, Smeltės pusiasalis, Sala, Mažoji Žardė, Rimkai, Budelkiemis, Laistų sodybos

• Smeltė: Smeltė, Smeltės uostas, Alksnynė, Smeltalė, Laukininkai, Bandužiai, Šlapžemiai, Žardininkai

• Gedminai: Smeltės verslas, Žvejybos uostas, Žvejų sodybos, Poilsis, Pamaris, Gedminų dvaras, Pempininkai

• Lypkiai: Vaidaugai, Naujadvaris, Senosios Gandrališkės, Bevardis upelis, Lypkiai I, Lypkiai II, Lypkiai III, Lypkiai IV, Kretainis, Švepeliai, Jakų žiedas, Sendvario pievos

• Rumpiškė: Terminalas, Arena, Gintaro pelkė, Dubysa, Policija, Špichuto dvaras, Celiuliozės fabrikas, Gėlių kvartalas, Fabriko kolonija, Rumpiškės dvaras, Rumpiškė, Ryšininkai

Klaipėdos senamiestis su Šv. Jono bažnyčia, 20 a. 3–4 dešimtmetis

• Centras: Laivų statykla, Piliavietė, Senamiestis, Jono kalnelis, Galinis pylimas, Baltikalnis, Butsargių dvaras, Pelenynas, Žiemos uostas, Šiaurės ragas, Rotušė, Didžioji Vitė, Senoji elektrinė, Skulptūrų parkas, Naujamiestis, Lietuvininkai, Priestotis, Bomelio Vitė, Stadionas, Vitės uostas

• Sendvaris: Joniškė, Barškiai, Senoji plytinė, Sukilėliai, Klemiškės, Upės uostas, Bachmano dvaras, Senieji sodai

• Luizė: Poilsio parkas, Parkas, Universitetas, Miškas, Geležinkelio stotis, Vynerio promenada, Karališkoji giraitė, Paupio pievos, Mažosios lankos, Luizės dvaras

• Tauralaukis: Mažojo Tauralaukio dvaras, Dvaro slėnis, Slengiai, Virkučiai, Luizės ąžuolas, Danės slėnis, Dauguliai, Šaulių dvaras, Lankiškiai

• Labrenciškė: Girulių miškas, Vasaros estrada, Šarlotės dvaras, Mažasis kaimelis, Miestiečių laukai, Didžiojo Tauralaukio dvaras, Medelynas, Labrenciškės dvaras, Kalotė, Blušiai, Purmaliai

• Melnragė: Šiaurinis molas, Naftos įmonės, Melnragės miškai, Melnragė I, Melnragė II, Girulių pakalnė, Girulių kalnas, Šiaurinė tvirtovė, Geležinkelininkai

• Smiltynė: Naujosi Perkėla, Smiltynės jachtklubas, Senoji Perkėla, Kopgalis, Smiltynės miškas

• Kuršių marios

Parkai ir miškai

Parkai:

• Skulptūrų parkas
• Trinyčių parkas
• Klaipėdos miesto parkas
• Sąjūdžio parkas
• Botanikos sodas
• Treko parkas
• Parkas prie Reikjaviko ir Smiltelės gatvių
• Draugystės parkas
• Ąžuolų giraitės parkas
• Debreceno gatvės skveras
• Storosios liepos skveras
• Priestotės gatvės skveras
• Žvejo skulptūros skveras
• Dangės skveras

Istorija

Iš šio straipsnio yra pasiūlyta iškelti dalį informacijos į straipsnį: Klaipėdos istorija. Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė galite sužinoti diskusijų puslapyje.

Vokiečių ordinas

Manoma, kad baltų gyvenvietės šiuolaikinio miesto teritorijoje gyventa jau nuo VII amžiaus. Anot XIX a. lietuvių istoriko Konstantino Tiškevičiaus, baltai Klaipėdos prekybinį miestelį prie Nemuno žiočių įkūrė dar iki kryžiuočių įsigalėjimo šiame regione – jis buvo pastatytas prekių sandėliams ir kasmetiniams prekymečiams su vokiečiais. 1252 m. šį miestą prekybos plėtros tikslais užkariavo Vokiečių ordinas. Kai kurių istorikų manymu, Klaipėdoje galėjo būti vietinių gyventojų pastatyta pilis. Atsižvelgdamas į 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose randamą užuominą apie rastus lietuvių sutvirtinimus prie Danės, Adolfas Raulinaitis iškėlė mintį, kad anuomet šioje vietoje stovėjo mūrinė aptvarinė-gardinė pilis su atskiru priekiniu bokštu. Juozo Jurginio įsitikinimu, minimi sutvirtinimai byloja apie lietuvių bei žemaičių kariuomenės pylimais sutvirtintą stovyklą, kurią šie įkūrė puldami kryžiuočius.

Senovinė Klaipėdos pilies ir miesto graviūra (1684 m.)

Klaipėdos pilis įkurta 1252 m. (Memele Castrum). Gynybinio forto statybos užbaigtos 1253 m. Memelburge įsitvirtino Livonijos ordino kariuomenės daliniai, vadovaujami magistro Eberhardo fon Zaino. Pilies įsteigimo dokumentus magistras Eberhardas pasirašė 1252 m. liepos 29 d., o rugpjūčio 1 d. Kuršo vyskupas Heinrichas fon Liucelburgas.

Magistras Konradas fon Tyrbergas tvirtovę panaudojo kaip atsparos tašką tolimesniems kryžiaus žygiams prieš Žemaitiją palei Nemuno upę. 1255 m. Memelį nesėkmingai bandė užimti sembai. Po šio antpuolio sembai neatsigavo ir 1259 m. buvo priversti pripažinti Vokiečių ordino viršenybę. Memelyje įsikūrė naujakuriai iš Holšteino, Liubeko ir Dortmundo. Tuomet Memelis neoficialiai vadintas Neu-Dortmund (liet. Naujuoju Dortmundu). Gyvenvietė tapo pagrindiniu Kuršo vyskupijos miestu, kuriame buvo katedra ir bent dvi parapijinės bažnyčios. Liubeko miesto teises Klaipėda gavo 1254 m. arba 1258 m.

1323 m. pavasarį ir vasarą Gedimino vadovaujama lietuvių kariuomenė atvyko prie Nemuno ir jau užėmusi miestą apgulė Klaipėdos pilį bei nusiaubė Sembos kraštą, tokiu būdu priversdama ordiną spalio mėnesį pradėti derybas dėl paliaubų. Planuojant atsakomojo puolimo kampaniją prieš Žemaitiją, 1328 m. Livonijos ordino įgulą Memelyje pakeitė riteriai iš Prūsijos. Tačiau lietuvių grėsmė ir išpuoliai smarkiai pakenkė miesto plėtrai: 1379 m. pilis ir miestas iki pat paribių buvo nusiaubti lietuvių, o 1389 m. miestą atstatinėję darbininkai užpulti žemaičių.

1422 m. pasirašyta Melno taikos sutartis stabilizavo valstybinę sieną tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ateinantiems 501 metams. Prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. 1475 m. miestui suteiktos sausumos miestams būdingos Kulmo miesto teisės. Memelis liko dalimi to, kas tapo Prūsija, o vėliau ir Vokietija. Siena su Lietuva išliko nepakitusi iki pat 1919 m. Tai buvo viena ilgiausiai besitęsusių sienos sutarčių Europoje, minėta dabar jau nebegiedamame Vokietijos himno pirmajame posme Von der Maas bis an die Memel, kuriame aprašomos vokiškų žemių sienos nuo Maso upės vakaruose iki Nemuno upės rytuose.

Prūsijos kunigaikštystė

Po to, kai Albrechto Brandenburgiečio iš Hohencolernų dinastijos valdoma Brandenburgo markgrafystė oficialiai atsivertė į liuteronybę, nepaisant miesto gubernatoriaus ir karo vado Eriko iš Brunsviko prieštaravimų, Klaipėdos miestas taip pat liuteronybę paskelbė oficialia religija. 1525 m. susikūrė Lenkijos vasalinė valstybė Prūsijos kunigaikštystė. Tai buvo ilgo miesto ir uosto klestėjimo laikotarpio pradžia. Klaipėda veikė ir kaip uostas kaimyninei Lietuvai, o derlingos vietovės Nemuno žiotyse leido auginti kviečius ir juos eksportuoti kaip pelningą produkciją. Vokiečių pirkliai galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. Atsirado pirmieji amatų cechai, buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba, kūrėsi anglai, olandai, škotai, danai, švedai. 1540 m. mieste kilo gaisras, sudegė beveik visas miestas. Po gaisro susiformavo stačiakampis senamiesčio gatvių tinklas.

1618 m. Prūsijos kunigaikštystės sosto įpėdiniu tapo Brandenburgo markos kurfiurstas Jonas Zigmantas iš Hohencolernų dinastijos. Brandenburgo-Prūsijos jungtinė valstybė pradėjo aktyvią regioninę politiką, kuri turėjo įtakos ir Klaipėdos miesto vystymuisi. Klestėjimo laikotarpis baigėsi - 1629–1635 m. karų tarp ATR ir Švedijos laikotarpiu ir Trisdešimtmečio karo metu miestas buvo okupuotas švedų net kelis kartus.

Po Labguvos traktato pasirašymo 1656 m., Šiaurės karo metu, Šventosios Romos imperijos kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas atvėrė Klaipėdos uosto prieigą švedų laivams. Pajamos iš prekybos švedų laivais dalintos perpus. 1660 m. pasirašyta Olivos taika užtikrino Prūsijos nepriklausomybę nuo ATR ir Švedijos.

1627 m. pradėti viso miesto gynybinių įtvirtinimų, iš esmės pakeitusių Klaipėdos statusą ir ateities perspektyvas, statymo darbai. 1678 m. lapkričio mėnesį nedidelė švedų kariuomenė įsiveržė į Prūsijos teritoriją, tačiau neįstengę perimti Klaipėdos gynybinės pilies, buvo priversti atsitraukti.

Prūsijos karalystė

Fachverko stiliaus pastatai Klaipėdos miesto centre

Iki XVIII a. pradžios Klaipėda išsiplėtė iki vienos stipriausių tvirtovių visoje Prūsijoje, o 1701 m. miestas tapo oficialia Prūsijos karalystės dalimi. 1709-1711 m. mieste siautė maras. Nepaisant sudėtingų įtvirtinimų, Septynerių metų karo metu, 1757 m., miestą buvo užėmę rusų kariai, kurie pasitraukė tik 1762 m. Pasibaigus karui, Klaipėdos pilies ir sutvirtinimų priežiūra ilgainiui buvo pamiršta, tačiau miestas nenustojo augti.

Kuršių Nerijos tvirtovė

1773 m. Klaipėda tapo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos dalimi. Antrojoje XVIII a. pusėje nedideli, palyginti su Rygos, Klaipėdos muito mokesčiai suviliojo anglų pirklius įkurti pirmąsias pramonines lentpjūves mieste, o tai savo ruožtu skatino įrengti medienos uostą. Iš per Klaipėdą eksportuojamos medienos buvo statomas Britanijos karališkasis laivynas. Iš 1784 m. į Klaipėdą atplaukusių 996 laivų net 500 priklausė anglams. 1792 m. miestą aplankė 756 britų laivai, norėję gabenti medieną iš Lietuvos miškų netoli Klaipėdos. Specializacija medienos gamyboje Klaipėdos pirkliams garantavo pajamas ir ekonominį stabilumą daugiau nei šimtui metų. Per tą laikotarpį miestas taip pat normalizavo prekybinius santykius su Karaliaučiumi, kurie laikyti įtemptais nuo XVI a. regione pasireiškusio politinio nestabilumo. 1800 m. miesto importą daugiausiai sudarė druska, geležis ir silkės, o eksportą, kuris smarkiai viršijo importą – javai, kukurūzai, kanapės, linai, sėmenys ir ypatingai mediena. Anot 1815 m. Encyclopædia Britannica, Klaipėda laikyta „geriausiu jūriniu uostu Baltijos regione“.

Klaipėdos rotušė buvo laikinoji Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III, jo žmonos karalienės Luizės ir jų vaikų rezidencija

Napoleono karų metu Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine, kai čia 1807–1808 m. apsigyveno karalius Frydrichas Vilhelmas III, su žmona Luize, dvariškiais, patarėjais ir svarbiausiais vyriausybės nariais. 1807 m. spalio 9 d. karalius Klaipėdoje pasirašė dokumentą, vėliau pavadintą Spalio ediktu, kuriuo buvo panaikinta baudžiava visoje Prūsijoje. Kartu su baudžiavos panaikinimu priimtas naujas miesto įstatymas leido bet kurios tautybės atstovams įsikurti administracinėje miesto dalyje. Anglai ir škotai greitai užėmė vienas aukščiausių vadovaujančiųjų pareigų vietos magistrate, prekyboje, uoste ir pradėjo dominuoti miesto ekonominiame, kultūriniame ir kalbiniame gyvenime (aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose dominuojanti kalba buvo anglų, o vietinių vokiečių tarmė buvo prisotinta angliškais žodžiais ir posakiais), vyravo angliškas gyvenimo būdas, mada.

Žemės aplink Klaipėdą patyrė ekonominį nuosmukį Napoleonui Bonapartui vykdant ekonominę blokadą prieš anglų, vokiečių ir italų prekybininkus. 1812 m. Napoleonui pasitraukus iš Maskvos po nesėkmingo žygio į Rusiją, generolas H. Jorkas atsisakė tenkinti maršalo Ž. Makdonaldo prašymą sustiprinti Klaipėdos gynybinę sistemą Prūsijos sąskaita.

1854 m. įvyko didysis Klaipėdos gaisras, kurio metu sudegė 330 gyvenamųjų namų, 83 sandėliai, 133 tvartai, 49 daržinės, 3 bažnyčios, 5 mokyklos, teatras ir 9 svečių namai.

Vokietijos imperija

Po vokiečių žemių suvienijimo į Vokietijos imperiją 1871 m. Klaipėda tapo šiauriausiu Vokietijos miestu.

Didžiulę įtaką miesto raidai XIX a. turėjo Prūsijoje prasidėjusi pramonės revoliucija ir su tuo susiję urbanizacijos procesai. Nors Klaipėdos gyventojų skaičius XIX a. padidėjo keturis kartus ir 1910 m. išaugo iki 21 470, miestas vystymosi tempais atsiliko nuo kitų Vokietijos miestų. To priežastys daugiausiai buvo politinės. Klaipėda buvo labiausiai į šiaurę ir rytus nutolęs Vokietijos miestas ir nors vyriausybė ir ėmėsi skirti didžiules dotacijas medžių sodinimui, siekdama stabilizuoti smėlio kopas Kuršių nerijoje, didžioji dalis finansinių išteklių Rytų Prūsijos provincijoje buvo sukoncentruota provincijos sostinėje Karaliaučiuje. Tarp reikšmingų Vokietijos investicijų į infrastruktūrą pavyzdžių buvo paplūdimio ruožų plėtra, naujas laivų kanalas Piliava–Karaliaučius, leidęs mieste švartuotis laivams su 6,5 m grimzle ir kainavęs apie 13 milijonų markių.

Sunkiosios pramonės nebuvimas XIX a. 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais sąlygojo Klaipėdos gyventojų augimo stagnaciją. Medienos gamyba ir toliau išliko pagrindine pramonės šaka. Miestas išliko svarbiausiu Baltijos regiono prekybos mediena tašku. 1800 m. mieste veikė Didžiosios Britanijos konsulatas; 1900 m. ten lankėsi Didžiosios Britanijos vicekonsulas ir Lloyd’s agentai. Amžiaus pabaigoje dėl mažėjančios prekybos su Britanija daugelis anglų pargrįžo tėvynėn. XIX–XX a. sandūroje Klaipėda – apskrities miestas.

Klaipėdos centrinis pašto skyrius, buvusi Frydricho Vilhelmo Argelanderio ir Prūsijos monarchų rezidencija

1920 m. veikusio Klaipėdos siauruko stotis

Nuo 1900 m. tarp Klaipėdos ir Kranto (Kuršių nerijos pietuose) bei tarp Klaipėdos ir Tilžės ėmė kursuoti garlaiviai. Per Eitkūnus, Prūsijos pasienio stotį, buvo nutiestas geležinkelis iš pagrindinio Rytų Prūsijos geležinkelių mazgo Įsručio į Sankt Peterburgą. Klaipėda geležinkeliu taip pat buvo sujungta su Įsručiu per Tilžę, iš kur vėliau buvo galima pasiekti Karaliaučių, tačiau tam tekdavo kirsti net 4 kilometrų pločio Nemuno (seniau Memelio) upės slėnį trimis tiltais.

Antrojoje XIX a. pusėje Klaipėda tapo lietuvių kalba lotyniškais rašmenis spausdintų knygų leidybos centru. Spauda lietuvių kalba buvo draudžiama netoliese esančioje Rusijos imperijoje, kurios provincija (Lietuvos gubernija) ribojosi su Vokietijos Rytprūsiais. Knygas per sieną išnešiodavo knygnešiai.

1910 m. vokiečių surašymo metu Klaipėdos teritorijoje gyventojų skaičius siekė 149 766, iš kurių 67 345 gyventojai save laikė lietuviais. Klaipėdos mieste ir uoste, taip pat miesto priemiesčiuose gausiai gyventa etninių vokiečių, o užmiesčio gyvenvietėse – daugiausiai būta etninių lietuvių.

Tarpukaris

Turgaus gatvė ir Šv. Jono liuteronų bažnyčia

Klaipėda iki Antrojo pasaulinio karo

Vokietijos kariuomenė Klaipėdos uoste. 1939 m. kovo mėn.

1925 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas Silvestras Žukauskas Klaipėdoje

Pagal 1919 m. Versalio taikos sutartį, pasirašytą po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėda ir jos kraštas buvo atskirti nuo Vokietijos valstybės ir tapo Antantės valstybių protektoratu. Prancūzams buvo laikinai pavestas regiono administravimas, iki kol bus surastas nuolatinis sprendimas. Tiek Lietuva, tiek Lenkija kėlė pretenzijas į Klaipėdos valdymą, tačiau nerandant bendro sutarimo atrodė, kad Klaipėdos miestas taps laisvuoju miestu, panašiu į Dancigą. Nelaukdami nepalankaus Antantės sprendimo, lietuviai nutarė inicijuoti Klaipėdos sukilimą ir regioną perimti jėga. Sukilimas buvo įvykdytas 1923 m. sausio mėnesį, kuomet Vakarų Europa savo dėmesį buvo sutelkusi į Rūro srities okupaciją. Lietuvių vykdyta aneksija vokiečių sutikta palankiai, o iš prancūzų tesulaukta labai menko pasipriešinimo. Iš pradžių Tautų Sąjunga oficialiai užprotestavo tokį sukilimą, tačiau 1923 m. vasario mėnesį pripažino pasikeitusią geopolitinę situaciją ir Lietuvos pretenzijas į krašto administravimą. 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos konvencija pripažino Klaipėdos kraštą nedaloma Lietuvos respublikos dalimi, tačiau su sąlyga, kad kraštui bus užtikrinta plati autonomija.

Miesto ir krašto aneksija turėjo didžiulę įtaką Lietuvos ekonomikai ir užsienio santykiams. Be kitų, 1919 m. pradėjo veikti Lindenau laivų statykla, pastačiusi pirmą geležinį garlaivį ir kitus šiuolaikinius laivus pagal miesto magistrato, muitinės užsakymus. Vienu metu Klaipėdos krašte buvo sukuriama net iki 30 % viso Lietuvos BVP ir net 70–80 % šalies prekybos su užsieniu vyko per Klaipėdos miestą. Regione, kuris sudarė tik apie 5 % Lietuvos teritorijos, buvo sutelkta net trečdalis visos šalies pramonės. Per Klaipėdą ėjo 75,6 % Lietuvos eksporto ir 64,8 % importo. Veimaro Vokietija, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras Gustavas Stresemanas, palaikė diplomatinius santykius su Lietuva. Tačiau, Vokietijai tapus nacistine valstybe, šios šalies vyriausybė siekė susigrąžinti Klaipėdos regioną į vokiečių rankas ir dėl to kilo politinė įtampa. Provokiškos partijos ėmė laimėti visus regiono lygmeniu rengtus rinkimus į Klaipėdos parlamentą, kuris neretai grumdavosi su centrinės valdžios iš Lietuvos paskirtu Klaipėdos direktoratu. Lietuvių pastangos sulietuvinti Prūsijos lietuvius skatinant lietuvių kalbą, kultūrą, švietimą vietinių gyventojų dažnai būdavo pasitinkamos su pasipriešinimu.

Dangės uostas, 1928

1932 m. kilęs konfliktas tarp Klaipėdos parlamento ir Lietuvos deleguoto direktorato Klaipėdai turėjo būti išspręstas įsikišus Tarptautinio teisingumo teismui. 1934–1935 m. lietuviai mėgino priešintis nacių skleidžiamai įtakai regione pasitelkdami areštus ir patraukdami baudžiamojon atsakomybėn daugiau nei 120 narių aktyvistų už tariamą sąmokslą surengti maištą prieš lietuvius. Nepaisant gana griežtų nuosprendžių vadinamojoje Noimano-Zaso byloje, kaltinamieji netrukus buvo paleisti dėl nacistinės Vokietijos spaudimo. Klaipėdos konvencija garantavo plačią regiono autonomiją, kas neleido Lietuvai blokuoti augančių provokiškų nuotaikų regione.

Kadangi įtampa tarpukario Europoje ir toliau augo, buvo numanoma, kad Vokietija gali imtis veiksmų prieš Lietuvą, kad susigrąžintų regiono kontrolę. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas 1939 m. kovo 20 d. pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui ultimatumą, reikalaudamas grąžinti Klaipėdos miestą ir jo kraštą Vokietijai. Lietuva, negalėdama užsitikrinti tarptautinės paramos savo vidaus ir užsienio politikai, pasidavė ultimatumui ir mainais į galimybę naudotis Klaipėdos uostu kaip laisvuoju, 1939 m. kovo 22 d. vėlyvą vakarą perdavė ginčijamą regioną Vokietijai. Iš miesto pasitraukė nemažai lietuvių ir žydų gyventojų. Tų pačių metų kovo mėnesį uoste lankėsi ir miesto gyventojams kalbą skaitė Adolfas Hitleris. Tai buvo paskutinė Hitlerio okupuota teritorija prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Sovietmetis

Lenino aikštėje (dabar – Atgimimo aikštė) prie viešbučio „Klaipėda“, apie 1980 m.

Per Antrąjį pasaulinį karą miestas labai nukentėjo nuo sovietų aviacijos bombardavimų bei vokiečių įgulos vykdytų sprogdinimų. Nuo 1944 m. spalio pradėti į Vokietiją evakuoti miesto gyventojai. Beveik tuščią miestą sovietų Raudonoji armija užėmė 1945 m. sausio 28 d. Mieste buvo likę apie 50 žmonių. Evakavus beveik visus senuosius miesto gyventojus, miestas neteko senojo septynių šimtmečių vokiečių-lietuvių-prūsų sambūvio tradicijų. Po karo Klaipėdos miesto teritorija buvo įtraukta į Lietuvos TSR sudėtį, pažymint naujos eros miesto istorijoje pradžią ir miesto, priklausiusio vokiškai kalbančioms žemėms, pabaigą.

Modernūs pastatai Klaipėdos mieste

Klaipėdoje sovietai įsteigė didžiausią žuvininkystės bazę Tarybų Sąjungos europinėje dalyje. Mieste buvo pastatyta milžiniška laivų gamykla bei laivų remonto bazė, žvejybos uostas. Nuo 1959 m. pabaigos miesto gyventojų skaičius pradėjo sparčiai augti ir 1989 m. mieste buvo apie 203 000 nuolatinių gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visi miesto gyventojai buvo atvykę iš Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos ir pakeitė buvusius vokiškai kalbančius gyventojus. Iš pradžių miesto savivaldybėje vyravo rusakalbė vietos valdžia, tačiau po Josifo Stalino mirties į Klaipėdą iš kitų Lietuvos gyvenviečių atvyko daugiau žmonių nei iš kitų sovietinių respublikų ir sričių. Tuo metu lietuviai tapo pagrindine etnine grupe mieste.

Iki 7-ojo – 8-ojo dešimtmečių sandūros Klaipėda Tarybų Sąjungai buvo svarbi tik dėl ekonomikos, o kultūrinė ir religinė veikla buvo minimali ir apribota. Naujoji Klaipėda naujakurių iš visos TSRS buvo kuriama nepaisant miesto istorijos arba priešpriešinant save jai. Kelis pirmuosius pokario dešimtmečius Klaipėda atliko iš esmės ekonominės TSRS provincijos su itin išvystyta žvejybos pramone vaidmenį. Per jūrų uostą geležinkelio keltu Klaipėda–Mukranas buvo plukdomi sovietų strateginiai kroviniai į Rytų Vokietiją. Miestas pradėjo plėtoti kultūrinę veiklą tik apie 1970–1980 m. Vienu iš kultūrinių proveržių laikoma Jūros šventė, kuri kasmet pritraukia tūkstančius žmonių iš visos šalies atvykti į Klaipėdą.

Dabartis

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miesto ekonominę plėtrą labai skatino užsienio investuotojai, tarp jų didelės bendrovės „Philip Morris“, „Siemens“, „Radisson SAS“; 2005 m. Klaipėdoje buvo 20 iš 100 didžiausių Lietuvos investuotojų. Lietuvos žvejybos laivynas ir Jūros žvejybos bendrovė dėl nevykusios privatizacijos bankrutavo. Uostui didelį pelną davė iš Rusijos į Vakarus vežamų žaliavų reeksportas, jis sėkmingai konkuravo su gretimais Baltijos uostais. 1992 m. įkurta Lietuvos Respublikos karinių jūrų pajėgų pagrindinė bazė. 1997 m. Klaipėdoje sukurta laisvoji ekonominė zona.

Plėtojosi kultūra. Remiantis Šiaulių (pedagoginio) universiteto ir Klaipėdos konservatorijos rekomendacijomis, 1991 m. įsteigti Klaipėdos ir LCC tarptautinis universitetai tapo Vakarų Lietuvos regiono kultūros ir mokslo centrais.

2014 m. Klaipėdą aplankė 64 kruiziniai laivai, pagal šį rodiklį pirmą kartą buvo aplenkta Latvijos sostinė Ryga. 2015 m. atlikta 2015 m. Klaipėdos miesto teritorinė reforma.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1252–1525 m.	?	–	Kryžiuočių ordinas
1525–1629 m.	Klaipėdos apskrities centras	–	Prūsijos kunigaikštystė
1629–1635 m.	–		Švedija
1635–1701 m.	–		Prūsijos kunigaikštystė
1701–1757 m.	–		Prūsijos karalystė
1757–1762 m.	–		Rusijos imperija
1762–1871 m.	–		Prūsijos karalystė (1807–1808 m. sostinė)
1871–1918 m.	–		Vokietijos imperija
1918–1919 m.	Klaipėdos miestas, Klaipėdos apskrities centras	–
1919–1920 m.	Klaipėdos kraštas		Antantės valstybės
1920–1923 m.	Prancūzijos Respublika
1923–1939 m.	Lietuva
1939–1945 m.	Trečiasis Reichas (Vokietija)
1945–1946 m.	–		Lietuvos TSR (TSRS)
1946–1950 m.	Klaipėdos apskrities centras	respublikinio pavaldumo miestas
1950–1952 m.	Klaipėdos rajono centras	srities pavaldumo miestas, Klaipėdos srities centras
1952–1953 m.	–
1953–1990 m.	–	respublikinio pavaldumo miestas
1990–1995 m.	–	Lietuva
1995–	?	Klaipėdos miesto savivaldybė	Klaipėdos apskrities centras

Savivalda

Miestas turi savivaldybės statusą Klaipėdos apskrityje. Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Seniūnijų nėra.

Herbas

Klaipėdos miesto antspaudas, 1446 m. (skersmuo 200 mm). Iš Prūsijos kultūros paveldo fondo Berlyne.

Klaipėdos herbas naudojamas ir kaip Klaipėdos miesto savivaldybės herbas. Šiuolaikinę herbo versiją sukūrė dizaineris Kęstutis Mickevičius. Dabartinis herbas buvo sukurtas atkuriant senus Klaipėdos miesto antspaudus (analogiškus tiems, kurie buvo naudojami 1446 m., 1605 m. ir 1618 m.). Herbas patvirtintas 1992 m. liepos 1 d.

Merai

Atkurtoje Lietuvoje Klaipėda turėjusi 8 merus:

• 1990–1992 – Povilas Vasiliauskas
• 1992–1994 – Benediktas Petrauskas
• 1994–1995 – Jurgis Aušra
• 1995–1997 – Silverijus Šukys
• 1997–2000, 2000–2001 – Eugenijus Gentvilas
• 2001–2003, 2003–2007, 2007–2011 – Rimantas Taraškevičius
• 2011–2015, 2015–2019, 2019–2023 – Vytautas Grubliauskas
• 2023 - dabar - Arvydas Vaitkus

Miesto objektai

Vokiška, sovietinė ir moderni lietuviška architektūra Klaipėdoje

Teatro aikštė

Teatro aikštė yra Klaipėdos miesto širdis. Tai labai mėgstama klaipėdiečių ir jų svečių susibūrimo vieta, be kurios neįsivaizduojamos tokios šventės kaip tarptautinis Pilies džiazo festivalis, Jūros šventė ir kiti renginiai. Teatro aikštė tokį pavadinimą gavo dėl čia pastatyto klasicizmo stiliaus Klaipėdos dramos teatro pastato. XX a. pradžioje buvo nutarta aikštės viduryje statyti Simono Dacho paminklą–fontaną, o jo viduryje Simono Dacho atminimui pastatyta skulptūra, vaizduojanti jaunutę basą mergaitę. Ši „Taravos Anikės“ skulptūra ir šiandien yra lankomiausia Klaipėdos miesto skulptūra, kurios neaplenkia turistai.

Danės upės krantinės

Kairiojoje Danės upės krantinės promenadoje galima išvysti šešis paminklinius knechtus, kurie įprasmina ir pasauliui primena svarbius Lietuvos jūreivių žygdarbius. Simboliškai pagerbtos ir trys jachtos – „Lietuva“, „Dailė“ bei „Audra“, kurios Sąjūdžio metais, 1989 m., pasipuošusios trispalvėmis, perplaukusios Atlanto vandenyną. Šis žygis, pavadintas „Lietuvos garbei ir vienybei“ ir tęsėsi iš Klaipėdos iki Niujorko ir atgal, tapo laisvės simboliu. Anot buvusio Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, 1989-ųjų žygio reikšmė ne menkesnė nei Baltijos kelias. Tie patys jūreiviai 1992–1993 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje su jachta „Lietuva“ apiplaukė pasaulį.

1907–1945 m. stovėjo pergalės prieš Napoleoną 100-o metų sukakties proga pastatytas paminklas „Borusija“.

Dar vienas bronzine įmontuota plokštele dekoruotas knechtas yra skirtas Gintarui Paulioniui, 1994-aisiais irkline valtimi, pavadinta „Alfredas Jansenas“, perplaukusiam Baltijos jūra. Pats naujausias knechtas įrengtas 2009 m., primena apie tūkstantmečio kelionę aplink pasaulį jachta „Ambersail“. Su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ 2008 m. spalio 5 d. startavo „Tūkstantmečio odisėja“.

Apskritai Klaipėdoje gausu mažosios architektūros, miesto centre galima rasti daugybę skulptūrų ir kitokių paminklų. Vienas jų dešiniajame Danės krante netoli Biržos tilto atidengta undinėlės skulptūra (autorius – skulpt. Klaudijus Pūdymas, 2015).

Paminklas vieningai Lietuvai „Arka“

Paminklas „Arka“ pastatytas Klaipėdoje 2003 m., minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80-ąsias metines. Paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 metro aukščio. Mažoji kolona iš raudonojo granito simbolizuoja Mažąją Lietuvą ir jos kultūrinį paveldą, o pilkoji – Didžiąją Lietuvą. Viršutinė tartum nuskelta paminklo dalis vaizduoja Karaliaučiaus sritį (Kaliningradą), dabar priklausančią Rusijai. Ant paminklo iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas.

Skulptūrų parkas

1977 m. įkurtame Skulptūrų parke eksponuojama moderniosios lietuvių skulptūros (1977–1991 m.) galerija po atviru dangumi su 116 skulptūrinių kompozicijų. Daugiau kaip dešimtmetį skulptūros buvo statomos Smiltynėje vasaros metu skulptorių pleneruose.

Burlaivis „Meridianas“

Miesto simbolis – burlaivis „Meridianas“. Tai mokomasis burlaivis, pastatytas 1948 m. Suomijoje, Turku laivų statykloje. Kaip mokomasis burlaivis nustojo veikęs 1967 m., vėliau stovėjo Danės upės krantinėje netoli iržos tilto, burlaivyje veikė baras-restoranas. 2013 m. burlaivis visiškai rekonstruotas, šalia jo esančioje krantinėje įkurtas mažas muziejus po atviru dangumi.

Ekonomika

Kruizinis laivas „Costa Pacifica“ Klaipėdos kruizinių ir karinių laivų terminale

Klaipėdos jūrų uostas

Klaipėda yra svarbus vakarų Lietuvos ekonomikos centras. Šalia miesto veikiantis neužšąlantis jūrų uostas lemia tai, kad Klaipėda yra kartu ir labai svarbus transporto mazgas, kuriame susikerta geležinkelių, plentų, tarptautinių keltų linijos. Uoste dirba nemažai didelių krovos, laivų remonto ir statybos bendrovių, teikiamos visos su jūros verslu ir kroviniais susijusios paslaugos. Uostas per metus gali perkrauti iki 35 mln. t įvairių krovinių. Rytinėje miesto dalyje veikia Klaipėdos laisvoji ekonominė zona, leidžianti įmonėms gauti tam tikro lygio mokestinių lengvatų. Mieste veikia daug įmonių, kurios savo pagamintą produkciją eksportuoja į užsienio rinkas. Čia taip pat 2001 m. pastatyta pirmoji Pabaltijyje geoterminė jėgainė. 2014 m. įgyvendintas Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektas – Suskystintų gamtinių dujų terminalas su SGD laivu–saugykla „Independence“.

Klaipėda taip pat yra svarbiausias Vakarų Lietuvos pramonės centras. Mieste pagaminama 7,1 % Lietuvos ir apie 60,5 % Klaipėdos apskrities pramonės produkcijos. 70 % Klaipėdos BVP sukuria paslaugos ir administravimas (uosto krovos darbai, tarpininkavimas, logistika, turizmas, viešasis sektorius), 30 % – apdirbamoji pramonė ir statyba. Klaipėdiečių pajamos yra didesnės nei vidutinės gyventojų pajamos Lietuvoje. Mieste įsikūrusios tokios įmonės kaip DFDS Lisco, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, Baltijos laivų statykla, Vakarų laivų gamykla, R. Jonaičio IĮ Argus, AB Klaipėdos kartonas, Balticum TV.

Susisiekimas

Iš Klaipėdos eina magistraliniai keliai  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda ,  A13  Klaipėda–Liepoja , kuriuo galima pasiekti Palangą ir Šventąją.  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda  krašto keliu galima pasiekti Šilutę ir Panemunės miestus. Į Kretingą veda kelias  168  Klaipėda–Kretinga . Į Dovilus veda  227  Jakai–Dovilai–Laugaliai . Jokūbavą galima pasiekti keliu  217  Klaipėda–Jokūbavas . Kuršių Neriją su Klaipėda jungia kelias  167  Smiltynė–Nida  (per perkėlą). Yra kelias į Veiviržėnus  2202  Klaipėda–Veiviržėnai–Endriejavas .

Klaipėdoje yra stambus geležinkelių mazgas, aptarnaujantis uostą. Greitaisiais keleiviniais traukiniais iš Klaipėdos galima nuvykti į Kretingą, Plungę, Telšius, Šiaulius, Radviliškį, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Vilnių ir pietine kryptimi į Priekulę ir Šilutę. Veikia pramoginis Klaipėdos aerouostas.

Viešasis transportas

Klaipėdos autobusų stotis

Klaipėdoje šiuo metu veikia 36 autobusų maršrutai, nors didžiausias autobuso maršruto numeris yra 26.

Stambiausi viešojo transporto autobusų maršrutai Klaipėdoje:

• Nr. 8 – iš pietinių miesto mikrorajonų į geležinkelio stotį;
• Nr. 6 – iš pietinių miesto mikrorajonų į Melnragę;
• Nr. 5 – iš pietinių miesto mikrorajonų į šiaurinius miesto rajonus;
• Nr. 3 – iš Žvejybos uosto mikrorajono (Klaipėdos pietvakariuose) į ligoninių kompleksą miesto šiaurėje.
• Nr. 100 – iš autobusų stoties į Palangos oro uostą.

Taip pat veikia maršrutinių taksi sistema (M5, M6, M8).

Geležinkeliai

Traukinys Klaipėdos geležinkelio stotyje

Klaipėda visada buvo svarbus logistikos centras, 1875 m. čia įrengus pirmąją geležinkelio stotį pradėti gabenti kroviniai ir keleiviai į kitus Lietuvos miestus ir į kitus kraštus. Klaipėdos geležinkelio stotis veikia Priestočio gatvėje. Iš Klaipėdos traukinių stoties šiuo metu yra vykdomi 12 reisų:

• 5 reisai (pirmos ir antros klasės greitieji traukiniai) – maršrutu Klaipėda–Vilnius;
• 2 reisai (trečios klasės dyzeliniai traukiniai) – maršrutu Klaipėda–Radviliškis;
• 5 reisai (trečios klasės dyzeliniai traukiniai) – maršrutu Klaipėda–Šilutė.

Tiltai

Pakeliamasis Biržos tiltas per Danę

Pakeliamasis Biržos tiltas per Danę tarpukariu

Tiltai per Dangę (prieš srovę):

• Pilies tiltas
• Biržos tiltas
• Mokyklos gatvės tiltas
• Klaipėdos geležinkelio tiltas
• Liepų gatvės tiltas
• Tauralaukio tiltas

Kiti tiltai:

• Tiltai per Smeltalę
• Pasukamasis tiltas prie Pilies uosto
• Geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltas
• Herkaus Manto gatvės viadukas

Vandens transportas

Senojoje ir Naujojoje perkėlose keliama į Smiltynę:

• Senoji perkėla: keliami tik pėstieji ir dviratininkai
• Naujoji perkėla: keliami pėstieji ir dviratininkai, transporto priemonės, įvairūs kroviniai

Iš Klaipėdos jūrų uosto keleivių terminalo plaukia keltai maršrutu Klaipėda–Kylis ir Klaipėda–Karlshamnas

Gyventojai

Lietuvininkų aikštės skulptūra

Viešbutis „Old Mill Hotel“ ir Pasukamasis tiltas

Gyventojų skaičius pagal lytį: 53,58 % moterų ir 46,42 % vyrų.

Miesto nuolatinių gyventojų raida:

Demografinė raida tarp 1782 m. ir 2023 m.
1782 m.	1823 m.	1837 m.	1861 m.	1890 m.	1897 m.sur.	1905 m.	1912 m.
5 500	5 300	9 000	17 500	19 282	20 100	20 700	23 500
1925 m.	1931 m.	1938 m.	1945 m.	1950 m.	1959 m.sur.	1961 m.	1967 m.
35 845	37 142	47 189	3 600	48 500	89 500	106 243	131 600
1970 m.sur.	1978 m.	1979 m.sur.	1982 m.	1985 m.	1989 m.sur.	1991 m.	1999 m.
140 342	175 200	176 648	184 000	195 000	202 929	208 300	203 300
2001 m.sur.	2006 m.	2010 m.	2011 m.sur.	2020 m.	2021 m.sur.	2022 m.	2023 m.
192 954	187 316	182 752	162 360	149 116	152 008	152 237	158 420
Demografinės raidos histograma

Pastaraisiais dešimtmečiais miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 207 100 (1992 m.) iki 148 506 (2019 m.), iš dalies dėl spartaus gyventojų išsikėlimo į priemiesčių ir užmiesčių gyvenvietes.

Tautinė sudėtis

1945 m. praktiškai visi gyventojai iš miesto pasitraukė su vokiečių kariuomene. 1946–1953 m. miestas buvo iš naujo apgyvendintas, tarp naujųjų gyventojų didelę dalį sudarė rusai ir kitų sovietinių respublikų gyventojai, atsiųsti dirbti naujai kuriamose ir atkuriamose miesto pramonės įmonėse, kiti atvyko savo iniciatyva. Drauge į miestą aktyviai kėlėsi ir lietuviai. Pagal gyventojų surašymų duomenis mieste nuolat augo lietuvių dalis:

• 1871 m. – 4,7 %
• 1890 m. – 4,7 %
• 1925 m. – 30,3 %
• 1959 m. – 55,2 %
• 1961 m. – 54,2 %
• 1970 m. – 60,9 %
• 1979 m. – 61,5 %
• 1989 m. – 63,0 %
• 2001 m. – 71,3 %
• 2011 m. – 73,9 %

2011 m. gyveno 162 360 žmonės: Lietuvių – 73,9 % (119 984); Rusų – 19,6 % (31 822); Ukrainiečių – 1,9 % (3 085); Baltarusių – 1,7 % (2 760); Lenkų – 0,3 % (487); Vokiečių – 0,2 % (325); Kiti – 2,4 % (3 897).

2001 m. gyveno 192 954 žmonės: Lietuvių – 71,3 % (137 557); Rusų – 21,3 % (41 110); Ukrainiečių – 2,41 % (4 652); Baltarusių – 1,87 % (3 606); Lenkų – 0,39 % (743); Vokiečių – 0,21 % (399); Kiti – 2,53 % (4887).

1925 m. gyveno 35 845 žmonės: Vokiečių – 57,8 % (20 716); Lietuvių – 30,3 % (10 817); Kiti – 11,9 % (4 283).

Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčia 1930 m.

Pagal tikybą

2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis, Klaipėdoje tikinčiųjų buvo:

• Romos katalikai – 57,9 %
• stačiatikiai – 16,4 %
• sentikiai – 1,4 %
• evangelikai liuteronai – 1,2 %
• evangelikai reformatai – 0,2 %
• musulmonai – 0,1 %
• kiti – 1,0 %
• netikintys/nenurodė – 21,7 %

Kultūra

Burlaivis „Sedov“ 2009 m. Jūros šventės metu

Veikia Klaipėdos dramos teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Klaipėdos kariljonas, Klaipėdos lėlių teatras. Yra Klaipėdos miesto koncertų salė, vasaros koncertų estrada. Kultūros centras Žvejų rūmai, Klaipėdos džiazo klubas, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras, Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, Moksleivių saviraiškos centras, Kultūrų komunikacijų centras, kultūros ir švietimo centras „Harmonija“.

Kasmet vyksta daug tarptautinių festivalių: „Skambanti banga“, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikinis pavasaris“, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Miesto ekonomikai yra itin svarbios vasaros šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: Klaipėdos laivų paradas, Tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas, Lietuvos vakarų krašto dainų šventė, Jūros šventė, Miesto gimtadienis – rugpjūčio 1 d., Klaipėdos pilies džiazo festivalis, Parbėg laivelis. Šių švenčių metu į Klaipėdą atvyksta ne tik nemažai turistų, bet ir prekeivių iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities.

Klaipėdą garsina varinių pučiamųjų ansamblis Klaipėdos brass kvintetas ir Klaipėdos kamerinis orkestras.

Muziejai

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdos senamiestyje

• 39-45
• Kalvystės muziejus
• Klaipėdos laikrodžių muziejus
• Klaipėdos pilies muziejus
• Lietuvos jūrų muziejus
• Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
• Rezistencijos ir tremties ekspozijia
• Lietuvos dailės muziejaus padalinys Prano Domšaičio galerija
• Gintaro muziejus „Amber Queen“

Bažnyčios

Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia seniausia iki šių dienų išlikusi Klaipėdos bažnyčia

Mieste yra 6 katalikų bažnyčios:

• Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčia,
• Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia
• Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia
• Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčia
• Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčia
• Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

3 stačiatikių cerkvės:

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčia

• Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvė
• Klaipėdos visų Rusijos Šventųjų cerkvė
• Klaipėdos Šv. kankinių Veros, Nadeždos ir Liubovės bei jų motinos Sofijos šventykla

2 sentikių cerkvės:

• Klaipėdos Švč. Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė
• Klaipėdos sentikių cerkvė

Kitos bažnyčios:

• Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčia
• Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia
• Klaipėdos naujoji apaštalų bažnyčia

Veikia musulmonų sunitų, evangelikų reformatų (Klaipėdos evangelijos koplyčia), žydų judėjų ir kitos bendruomenės.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Klaipėdos universitetas

• Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija
• Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija
• 7 gimnazijos
• 14 vidurinių mokyklų (iš jų 2 – suaugusiųjų)
• 2 specialiosios mokyklos
• 13 pagrindinių mokyklų
• Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė internatinė mokykla
• specialioji pagrindinė mokykla
• pradinė mokykla
• 11 mokyklų-darželių (iš jų 1 – specialioji)
• Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka (įkurta 1950 m.)
• Klaipėdos miesto biblioteka

Informavimo priemonės

Televizija

Balticum TV logotipas

Nuo 1989 m. veikia Klaipėdos televizija, iš Klaipėdos transliuojamas regioninis TV kanalas Balticum TV ir kanalas Balticum Auksinis.

Radijas

1936–1944 m. veikė Klaipėdos radiofonas ir Klaipėdos radijo stotis. Nuo 1995 m. veikia radijo stotis Laluna. Nuo 2001 m. radijo stotis rusų kalba Raduga. Taip pat veikia stotys Vilties radijas, Radijogama ir Radijas 9.

Spauda

Iki II pasaulinio karo buvo leidžiami šie spaudos leidiniai: Apžvalga, Arbeiter-Zeitung, Baltijos aidas, Baltika, Baltischer Beobachter, Bangelės, Bendras frontas, Bendras žygis, Birutė, Savaitraštis Darbininkų balsas, Darbininkų vienybė, Darbo balsas, Darželis, Der Arbeiter, Dienos lapas, Gelžkelietis, Jūra, Kaimo žodis, Kibirkštis, Klaipėdos garsas, Klaipėdos krašto amato laikraštis, Klaipėdos krašto laikraštis, Klaipėdos krašto valdžios žinios, Klaipėdos sargas, Klaipėdos žinios, Komersantas, Laukininkystės laiškas Nemuno šalies, Laukininkų patarėjas, Laukininkų prietelis, Lietuvininkų prietelis, Lietuviška ceitunga, Lietuvos keleivis, Lituania, Memeler Allgemeine Zeitung, Memeler Dampfboot, Memeler Volksstimme, Muzika, Mūsų jaunimas, Mūsų pajūris, Organas lietuviškos skyrimo draugystės, Pagonų paslas, Pajūrio sargas, Pajūris, Pakajaus paslas, Plekštė, Policijos žinių lapas, Prekyba, Prekyba ir pramonė, Prūsų lietuvių balsas, Santara, Sąjungų žinios, Teatras, Vaikų vakarai, Vakarai, Valstybinis valdininkas ir Ziono balsas.

Sovietmečiu pradėti leisti: Savaitraštis Baltija, Klaipėda, Lietuvos jūreivis, Lietuvos žvejys, Pajūrio buitininkas, Statybininko žodis, Vasara-Ruduo ir Žvejys.

Nepriklausomoje Lietuvoje pradėti leisti: Almanachas Baltija, Darbininkų balsas, Jūra, Jūra ir krantas, Keleivis, Klaipėdos keleivis, Klaipėdos universitetas, Klakeris, Kultūristas, Lietuvos darbininkas, Lietuvos evangelikų kelias, Mažoji Lietuva, Vakarai, Vakarė Klaipėda, Vakarų ekspresas ir Vėtrungė.

Sportas

Šioje straipsnio dalyje nėra nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai, įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Futbolas

• Mieste yra Klaipėdos centrinis stadionas, DDA (dirbtinės dangos) stadionas, „Baltijos“ ir „Moksleivio“ stadionai.
• FK Neptūnas rungtyniauja LFF I lygoje.
• Klaipėdos FM rungtyniauja LFF II lygoje.
• LFF III lygos Klaipėdos zonoje rungtyniauja 8 komandos.

Krepšinis

Pajėgiausia Klaipėdos vyrų krepšinio komanda yra KK Klaipėdos „Neptūnas“, rungtyniaujanti LKL, VTB, Eurocup lygose bei LKF taurės varžybose. Taip pat Klaipėdoje yra NKL klubas Klaipėdos „Nafta-Universitetas“ ir moterų krepšinio klubas Klaipėdos „Fortūna“. Veikia Vlado Knašiaus krepšinio mokykla.

Kitas sportas

Veikia rankinio klubas Klaipėdos „Dragūnas“, ledo ritulio klubas „HC KLAIPĖDA“.

Klaipėdai lėkščiasvydžio varžybose atstovauja stipriausias Klaipėdos lėkščiasvydžio klubas „Marių Meškos“. Tinklinio klubas "Amber Queen", tapo Lietuvos tinklinio čempionais.

Miestai partneriai

Miestai, su kuriais Klaipėda yra užmezgusi partnerystės ryšius:

• Klivlandas, Jungtinės Valstijos, nuo 1992
• Gdynė, Lenkija, nuo 1993
• Karlskruna, Švedija, nuo 1989
• Kotka, Suomija, nuo 1994
• Kudžis, Japonija, nuo 1989
• Liepoja, Latvija, nuo 1997
• Liubekas, Vokietija
• Manheimas, Vokietija, nuo 1915/2002
• Šiaurės Tainsaidas, Anglija, Jungtinė Karalystė, nuo 1995
• Odesa, Ukraina, nuo 2004
• Riugenas, Vokietija
• Ščecinas, Lenkija, nuo 2002

Miestai, su kuriais Klaipėda taip pat palaiko glaudžius ryšius:

• Portas, Portugalija

Literatūra

• Klaipėdos istorija populiariai. – Klaipėda: Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyrius, 2002. – ISBN 9986-848-22-9
• Safronovas, Vasilijus. Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai. – Klaipėda, 2002. – ISBN 9986-31-063-6
• Tatoris, Jonas. Senoji Klaipėda. – Klaipėda, 1994.
• 99 Klaipėdos miesto istorijos (sud. Vygantas Vareikis). – Klaipėda: Druka, 2008. – 232 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-735-95-3
• Klaipėda. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 638 psl.
• Sadauskienė, Kristina. Klaipėda. Alternatyvus miesto gidas. – Vilnius: Akademikai, 2018. – 288 p.: iliustr. – 9786099607108
• Baedeker, Karl. Northern Germany. London, 1904, p. 178.
• Christiansen, Eric. The Northern Crusades. Penguin Books. London, 1997. pp. 107, 160, 248. ISBN 0-14-026653-4
• The Columbia Electronic Encyclopedia (2006).
• Gathorne-Hardy, Geoffrey Malcolm. A Short History of International Affairs, 1920 to 1934. Oxford University Press, 3rd impression, May 1936, p. 89/91.
• Encyclopædia Britannica 1938 Year Book.
• Hagen, Ludwig: Die Seehäfen in den Provinzen Pommern und Preußen. Berlin 1885 (2 Bände, Band 2: Memel)
• Kirby, David. The Baltic World, 1772–1993: Europe’s Northern Periphery in an Age of Change. Longman. London, 1999. p. 42, 133. ISBN 0-582-00408-X
• Kirby, David. Northern Europe in the Early Modern Period: The Baltic World, 1492–1772. Longman. London, 1990. p. 366 ISBN 0-582-00410-1
• Koch, Hannsjoachim Wolfgang. A History of Prussia. Barnes & Noble Books. New York, 1993. pp. 35, 54, 194. ISBN 0-88029-158-3
• Urban, William. The Teutonic Knights: A Military History. Greenhill Books. London, 2003, pp. 65, 121. ISBN 1-85367-535-0
• Woodward, E.L., Butler, Rohan, (editors). Documents on British Foreign Policy 1919–1939 (1939), Third Series, volume IV. HMSO, London, 1951.