Sarikoliai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sarikoliai
Gyventojų skaičius	25 tūkst.
Populiacija šalyse	Kinija: 25 000
Kalba (-os)	sarikolių
Religijos	daugiausia islamas
Giminingos etninės grupės	vachai, kiti pamyriai

Sarikoliai (سريكال) – nedidelė tautelė, priskiriama iranėnų pamyrių tautoms, kurios tradicinė teritorija yra Sarikolio slėnis Pamyro kalnuose. Šis slėnis yra valdomas Kinijos Liaudies Respublikos ir administruojamas kaip Sindziango provincijos dalis. Kinijoje sarikoliai ir kitos čia gyvenančios pamyrių diasporos (daugiausia vachai) oficialiai vadinami tadžikais (kin. 塔吉克族, pinyin: Tǎjíkè-zú). Jie kalba sarikolių kalba.

Sarikolio slėnis yra labiausiai į rytus išsidėstęs Pamyro kalnų (Badachšano) slėnis, per kurį teka Sarikolio upė. Vakaruose jį uždaro Sarikolio kalnai, o rytuose – Kašgaro kalnai. Didžiausia gyvenvietė yra Taškurganas. Visa slėnio teritorija administraciškai yra Taškurgano tadžikų autonominė apskritis, kuri yra pavaldi Kašgaro prefektūrai, o ši – Sindziango uigūrų autonominiam regionui.

Šis slėnis dar senovėje buvo svarbių kelių susikirtimo taškas. Per jį ėjo keliai, jungę Badachšaną su Kašgaru ir Kargalyku bei Čitraliu. Vietos gyventojai, kontroliavę šią kelio atkarpą turėjo autonomišką karalystę. Jau mūsų eros pradžioje kinų šaltiniuose ji minima kaip Puli (kin. 蒲犁, pinyin: Púlí). Vėliau ji buvo žinoma kaip Sarikolis (色勒库尔), ar Čiepantuo (朅盘陀). Užrašus apie karalystę paliko pro čia keliavę kinų budistų vienuoliai: Song Junas (apie 500 m.) ir Siuandzangas (apie 649 m.). XIX a. čia lankėsi vakarų keliautojas Aurel Stein.

Manoma, kad senieji gyventojai, kaip ir kitos iranėnų tautos, išpažino zoroastrizmą, tačiau mūsų eros I ir II tūkst. sandūroje čia paplito islamo atmaina izmailizmas, kuris iki šiol išlieka vyraujančia religine sekta pamyrių tarpe.

Šio atokaus slėnio kontrolė visada buvo apsunkinta, todėl mažai didžiųjų imperijų bandė jį valdyti. Kurį laiką slėnis priklausė Čagatajų chanatui, o XVIII a. jis prijungtas prie Čingų Kinijos. Kinija mažai kišosi į slėnio vidaus reikalus ir propagavo jo savivaldą. Tiesioginė kontrolė įvesta tik XX a. II pusėje.